Kantaučių – Kontaučių istorija. ( Kalbininkai pavadinimą pakeitė dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto pasirašymą1990 m.)
Kontaučiai rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimi XVII a.
Dvaras, kuris buvęs turtingas ir gerai tvarkomas, įkurtas XVII a. Jo pirmieji valdytojai sukūrė dvaro centrą, supamą įspūdingo parko. Kontaučių dvaras dar gamtatikystės laikmetyje priklausęs žymiam galiūnui Verijai. Tas Verija neturėjęs sūnų ir jo dvarai atitekę trims dukterims. Kaip ir visų Verijos įpėdinių, taip ir Kontaučių dvaro savininkų gyvenimas buvo nelaimingas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų valdžia dvarą išdalino sentikiams rusams ir jo žemėje išsistatė Kontaučių, Sausdravo ir Marcių kaimai. Dvaro centre buvo apgyvendintas sentikių ,,nastauninkas“. Netrukus dvaro rūmai ir kiti didesnės vertės trobesiai sudegė. Kadaise buvęs gražiausias visoje apylinkėje parkas – galutinai sunaikintas ir iš praeities grožio bei didybės nieko nebeliko.
Katalikų bažnyčia – suvaidino svarbų vaidmenį Kontaučių istorijoje. Kaip Kontaučių dvaro, taip ir bažnyčios įkūrimas supamas padavimų. Pastarieji susiję su gamtatikystės ir krikščionybės kaitos laikotarpiu.
„Kada LDK valdovas Vytautas ėmėsi griežtų priemonių katalikų tikėjimui Lietuvoje įgyvendinti, daugelis Žemaičių bajorų, senojo tikėjimo šalininkų, nenorėjo su tuo sutikti ir ėmė tarpusavyje tartis, kaip čia tą savo tikėjimą apgynus. Pas Medingėnų valdovą, didelių žemių plotų savininką Veriją, susirinko pasitarti visi aplinkiniai bajorai. Beveik visi pasisakė prieš naujosios tikybos įvedimą ir ragino ginti senuosius dievus. Bet vienas iš bajorų buvo prieš. Tik tamsios nakties ir tankių girių dėka pavyko bajorui, krikščionių šalininkui, raitam su tarnu pasprukti iš Verijos dvaro. Susirinkusių įniršimas buvo toks didelis, kad nežiūrint tamsios nakties ir nepraeinamų girių, leidosi pabėgėlius vytis. Bėgliui pavyko pasislėpti gilioje duobėje, o jo tarnas buvo sugautas ir nužudytas. Duobė, į kurią pataikė bajoras, buvęs ūkininko Kontauto šulinys. Jis ir išgelbėjo bajorą… Krikščionybei įsigalint, bajoras toje vietoje, kur buvo šulinys, pastatė Šv. Marijos vardo bažnyčią ir kleboniją. Nuo ten gyvenusio ūkininko Kontauto vietą pavadino Kontaučiais. Vietoje, kur buvo užmuštas jo tarnas, pastatė tris kryžius ir krikštą (mažą kryželį be Dievo kančios). Šie kryžiai ir krikštas per šimtmečius būdavo atnaujinami ir vadinami „Brostvos Kryžiais“.
1619 m. Kontaučių parapijos bažnyčią, anot M. Valančiaus, įsteigė Beržėnų tijūnas Kristupas Šiukšta. Nors kai kurie autoriai pirmosios Kontaučių bažnyčios įsteigimą nukelia į XVII a. pabaigą, kada tuometinis dvaro savininkas 1672 m. būsimai bažnyčiai išlaikyti nupirko Džiuginėnų bei Pagermančio kaimus ir juos padovanojo Kontaučių klebonui. Kristupo Timotiejaus Šiukštos pastatyta bažnyčia buvo nedidelė, bet jau tada turėjo 6 altorius ir buvo pavadinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. Lauryno vardu, o stovėjo ji dabartinių kapinių teritorijoje. 1694 m. buvo įsteigta parapija, o 1703 m. bažnyčioje įsisteigė Rožinio Švč. Mergelės Marijos brolija.
1713 m. bažnytkaimis gavo privilegiją rengti savaitinius turgus, o 1779 m. – turgų ir metinius prekymečius.
1764 – 1778 metais pastatyta antroji medinė bažnyčia, nors kituose šaltiniuose minima ir 1784 m. data. 1750 m. klebonas ir Žemaitijos vaivada Mykolas Šiukšta skyrė lėšas vargonų pastatymui. 1821 m. Bohušas ir Jomantas prie šios bažnyčios įsteigė altariją, kurioje gyveno trys kunigai, bažnyčiai priklausė 4 valakai žemės ir vienas baudžiauninkas. Parapijoje buvo 184 ūkiai ir 2296 parapijiečiai.
1852 m. pastatyta trečioji (ir dabar tebestovinti) medinė Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Šventorius aptvertas akmenine tvora. 1904 m. buvo pristatyta zakristija.
Bažnyčios interjere kabo paveikslas „Marija Rožančinė“ su aptaisais, tapytas 1771 m., kuris šiuo metu yra paskelbtas valstybinės reikšmės dailės paminklu. Į ją buvo perkelti ir unikalūs vargonai. Jie 2003 m. buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Tokių vargonų Lietuvoje yra išlikę vos keletas. Vargonai turi vieną manualinę klaviatūrą ir vienuolika balsų, tarp kurių yra ir retas Trompete liežuvėlinis registras. Kaip būdinga barokiniams Lietuvos vargonams, juose buvo įmontuoti akustinio būgno ir žvaigždinių varpelių įrenginiai (varpeliai neišliko). Didieji mediniai vamzdžiai padaryti iš pušies, vidutinieji ir mažiausieji – beržo medžio, visi metaliniai – vargonų metalo skardos. Greta vargonų trimis aukštais stovi trejos autentiškos pleištinės dumplės su kojinėmis paminomis. Vargonai stovi choro centre, specialiai padarytame balkonėlyje, šonuose įrėminti baliustrados. Vargonų dispozicija atspindi tipišką barokinį instrumentą, kuriuo būtų galima griežti kamerinį, barokinės muzikos repertuarą. Tačiau šiuo metu jie yra avarinės būklės ir didesnis muzikavimas neįmanomas, reikalingos didelės lėšos kapitaliniam remontui. ( Parapijiečių ir savivaldybės surinktų lėšų dėka, šiuo metu jau yra atrestauruotas vienas registras.)
Šventoriuje stovi varpinė. Varpų pastatymą ,,fundavo“ Kotryna Šiukštienė. Būta trijų varpų, tačiau 1918 m. du varpus išsivežė vokiečiai. Likęs vienas gan nemažas – 96 cm skersmens, sveria 36 pūdus ir 11 svarų (tai būtų apie 581 kg), nulietas 1872 m. Valdajuje, pirklės Pelagijos Usačiovos fabrike, tai liudija varpo graiže esantis tekstas.
1980 m. vasarą iš lauko akmenų šventoriuje buvo pastatytas Lurdas. Šios idėjos sumanytojas ir statytojas buvo klebonas Antanas Kazimieras Rimkus (tėvas K. Rimkus OFM Cap.). Pasak tėvo K. Rimkaus OFM Cap., jis sumanęs grotą statyti savo rankomis, nes siekė kuo didesnio Lurdo panašumo į prancūziškąjį. Be to, būdamas klebonu, turėjo daug laisvo laiko ir kitų pagalbos beveik neprašė. Jos prireikdavo tik vienam kitam sunkesniam darbui atlikti – keliant sunkesnį akmenį, jungiant strypus. Akmenys iš aplinkinių kaimų buvo renkami kaip tik tuo metu, kai aplink vyko melioracija. Dvasininkas juos parsiveždavo savo automobiliu, o kai kuriuos – arkliais. Lurdas buvo statomas asmeninėmis klebono lėšomis. Nors statyba vyko sovietmečiu, niekas to neuždraudė, o 1981 m. birželio 13 d. po Šv. Mišių Lurdas buvo pašventintas, apeigose dalyvavo daug tikinčiųjų.
( P.S. medžiaga, istorijos sukūrimui, paimta iš įvairių rašytinių šaltinių, kaip pvz. : Vikipedija ir pan. )
Šiuo metu kaimelyje veikia biblioteka, medicinos punktas, daugiafunkcis kultūros centras, kuriame yra ir vaikų darželis, parduotuvė. Yra susikūrusi bendruomenė, kuri apjungia ne tik Kantaučių, bet ir aplinkinių kaimų žmones. Didelė dalis gyventojų važiuoja dirbti į miestą, bet dar yra ir ūkininkaujančių – auginančių mėsinius gyvulius, javus, plėtojančių pienininkystės ūkius.
BENDRUOMENĖS ĮSTATAI (parsiųsti)
Bendruomenei atstovauja :
Tarybos pirmininkė
Aušra Juškienė
+370 685 81649 ausrajuskiene45@gmail.com
Tarybos nariai :
Nerijus Bidva
Erikas Opulskis
Rita Žibinskienė
Gražina Lingienė
Ingrida Gelvinauskienė
